Sėdžiu su puodeliu arbatos, bruknių uogiene ir baltu, pelėsiniu sūriu. Praėjo daugiau nei mėnuo nuo mokslų pradžios ir aš pagalvojau apie tai ką labai prasmingo esu padarius ne tik sau ar šeimai, bet ir aplinkiniems žmonėms, tiems kurių galbūt nesu mačiusi arba net nepamatysiu, su kuriais nesu kalbėjusis ar tiesiog tiems kuriems reikia pagalbos. Galbūt netik moralinės, bet psichologinės, fizinės, galbt dvasinės ir juk tie dalykai nėra labai sudėtingi. Tiesiog pasedėti šalia ir išklausyti, pasikalbėti, pasiklausyti muzikos, patarti, padėti atsistoti ir nekristi ten pat antrą kartą...
Kiek kartų sau žadėjome nebeapšnekinėti ir nešmeišti žmonių? Vertėtų susimąstyti kiek žmonių vakar nužiūrėjome, apkalbėjome, išsityčiojom, nepadėjom arba tiesiog praėjome net nepastebėję.
Dauguma iš mūsų sukasi tame pačiame rate, kaip žiurkėnai narve. Mes užsidarome sau patys duris į gilimybes išlipti iš rato ir išeiti iš narvo, bet to nedarome. Reguliariai darome tuos pačius dalykus kas dieną. Mano atvėju: reguliariai keliamės 06-08:00, išgeriame puodelį kavos, susiruošiame, einame į mokyklą, norime namo, gryžtame namo, darome buitinius reikalus, namų darbus, einame į darbą, norime namo, gryžtame, einame miegoti. Taip dėtalės skiriasi ir pasitaiko dienų kai viskas radikaliai vyksta ne taip kaip įprastai, dienų kurias mes atsimenade ilgą laiką, galbūt net likusį gyvenimą, dienų kurios paverčia jaustis kitaip, geriau, lyg atgimus iš naujo, ir tada mes net miegodami galvojame, kad šiandien svarbi diena ir reikia nepramiegoti, gerai atrodyti, suspėti, padaryti ir panašiai.
Eidami miestu skubame, galbūt kalbame telefonu, arba kažką jame darome, klausomes muzikos taip nematydami ir negirdėdami nieko aplinkui. Mes nesustojome ir nedavėme alkanui benamiui šiek tiek smulkių ir galbūt ne todėl kad nenorėjome, o tiesiog nepastebėjome jo nes buvome per daug užimti savo telefonais kurių vertė keli tūkstančiai kronų. Ir mes puikiai žinome, kad daugumai žmonių reikia labai nedaug, bet nesuteikiame netgi to.
Vakar eidama milijoninį kartą namo tuo pačiu keliu pastebėjau kaip gražu aplink ir koks gražus tvenkinukas ten yra, tik VAKAR, tik po to milijonio karto aš pamačiau kaip išiesų ten gražu. Mano telefonas buvo išsikrovės, tad ėjau be muzikos ir jo rankose, neskubėjau tad ėjau lėtai ir žvalgiausi. Atrodo buvo tylu nes ausyse neskambėjo muzika, bet girdėjau gamtos muziką, smulkius lietaus lašelius atsimušančius į mano lietpaltį, tekštelėjimą einant per pelkę bei paukčius, būrys paukščiu praskrendančių man virš galvos. Šiame gyvenime esu jau beveik 18 metų, bet vakar pasijutau lyg beveik visus tuos metus buvau izoliuota nuo viso to. Suskreidžiau skėtį ir akimirkai leidau savo odai paliesti lietų ir skruostu pajutau lengvą vėją.
Kiek kartų pagalvojome apie Dievą, kiek kartų jam meldemės ir dėkojome už viską ką turime ir dar turėsime ateityje. Kiek kartų apkabinome savo mamą ir tetį ir pasakėme kaip juos mylime, susėdę atsigėrėme arbatos, apkabinome ir pabučiavome ir pasakėme kokie brangūs jie mums yra. Mes tokie nedėkingi, nes dažnai nemokame ištarti nuoširdaus Ačiū, žodis Myliu prarado savo vertę, o kur sąžiningumas ir dorumas kai dirbdama klube Šeštadienio vakarais matau pusnuoges, pergirtusias merginas nepastovinčias ant kojų, kurios visai nepagalvoja ką pagalvotų jų tėvai jas pamatę ir ką papasakotų savo vaikams bei anūkams iš savo jaunystės jų nesugadinant, arba pažiūrint kas vyksta pasaulyję, vagystės, nužudymai, dalykai už kuriuos žmonės nėra baudžiami jeigu turi storas pinigines ir seifus, kaip mes mulkinami per televiziją bei internetą, mums pučiama migla į akis, o kas baisiausia mes aklai ja tikime ir pasakojame tai kitiems. Mes nesigiliname kaip yra iš tiesų nes taip yra tiesiog papraščiau.
Mes įpratę sakyti, kad gyvenimas nesąžiningas, bet tai netiesa. Gyvenimas nuostabus ir jame yra begalybę galimybių, stebuklų, viskas kas vyksta yra nuostabu, tai mes patys - ŽMONĖS griauname visą tai kas gražu: Gamtą, vandenynus, miškus, gyvūnus, aplinkinius, pačius save. Ir kam visa tai? Savo ir kitų malonumui ir pasaulyje yra daugybe dalykų kurių mums nereikia ir kuriuos mes sureikšminame, dalykų be kurių mūsų gyvenimas ir planeta būdų sveikesni ir gražesni.
Dažniau sustokime eidami gatve, neskubėkime gyventi, apsižvalgykime, pastebėkime kitus, tai kas aplinkui, nešvaistykime laiko, nešvaistykime gyvenimo, tausokime mūsų planetą, melskimes, dėkokime, atleiskime ir prašykime atleidimo, šypsokimes tiek sau tiek aplinkiniams, mylėkime save ir tai kas aplink mus, mylėkime viską, gerbkime, džiaukimes mažais dalykais, mokėkime atrasti viskame kuo daugiau gero ir kuo mažiau blogo ir pagaliau DARYKIME, O NE TIK KALBĖKIME, neatidėliokime nes niekas iš mūsų čia esančių nežino kas mūsų laukia rytoj, kada bus mūsų paskutinė diena ir atodūsis, išlipkime iš savo rato ir išdrįskime išeiti iš savo narvo kurį patys užrakinome. Pasaulis toks didelis ir mes jame laukiami, už keturių sienų ribų.
Gero Trečiadienio visiems mielieji.
Kiek kartų sau žadėjome nebeapšnekinėti ir nešmeišti žmonių? Vertėtų susimąstyti kiek žmonių vakar nužiūrėjome, apkalbėjome, išsityčiojom, nepadėjom arba tiesiog praėjome net nepastebėję.
Dauguma iš mūsų sukasi tame pačiame rate, kaip žiurkėnai narve. Mes užsidarome sau patys duris į gilimybes išlipti iš rato ir išeiti iš narvo, bet to nedarome. Reguliariai darome tuos pačius dalykus kas dieną. Mano atvėju: reguliariai keliamės 06-08:00, išgeriame puodelį kavos, susiruošiame, einame į mokyklą, norime namo, gryžtame namo, darome buitinius reikalus, namų darbus, einame į darbą, norime namo, gryžtame, einame miegoti. Taip dėtalės skiriasi ir pasitaiko dienų kai viskas radikaliai vyksta ne taip kaip įprastai, dienų kurias mes atsimenade ilgą laiką, galbūt net likusį gyvenimą, dienų kurios paverčia jaustis kitaip, geriau, lyg atgimus iš naujo, ir tada mes net miegodami galvojame, kad šiandien svarbi diena ir reikia nepramiegoti, gerai atrodyti, suspėti, padaryti ir panašiai.
Eidami miestu skubame, galbūt kalbame telefonu, arba kažką jame darome, klausomes muzikos taip nematydami ir negirdėdami nieko aplinkui. Mes nesustojome ir nedavėme alkanui benamiui šiek tiek smulkių ir galbūt ne todėl kad nenorėjome, o tiesiog nepastebėjome jo nes buvome per daug užimti savo telefonais kurių vertė keli tūkstančiai kronų. Ir mes puikiai žinome, kad daugumai žmonių reikia labai nedaug, bet nesuteikiame netgi to.
Vakar eidama milijoninį kartą namo tuo pačiu keliu pastebėjau kaip gražu aplink ir koks gražus tvenkinukas ten yra, tik VAKAR, tik po to milijonio karto aš pamačiau kaip išiesų ten gražu. Mano telefonas buvo išsikrovės, tad ėjau be muzikos ir jo rankose, neskubėjau tad ėjau lėtai ir žvalgiausi. Atrodo buvo tylu nes ausyse neskambėjo muzika, bet girdėjau gamtos muziką, smulkius lietaus lašelius atsimušančius į mano lietpaltį, tekštelėjimą einant per pelkę bei paukčius, būrys paukščiu praskrendančių man virš galvos. Šiame gyvenime esu jau beveik 18 metų, bet vakar pasijutau lyg beveik visus tuos metus buvau izoliuota nuo viso to. Suskreidžiau skėtį ir akimirkai leidau savo odai paliesti lietų ir skruostu pajutau lengvą vėją.
Kiek kartų pagalvojome apie Dievą, kiek kartų jam meldemės ir dėkojome už viską ką turime ir dar turėsime ateityje. Kiek kartų apkabinome savo mamą ir tetį ir pasakėme kaip juos mylime, susėdę atsigėrėme arbatos, apkabinome ir pabučiavome ir pasakėme kokie brangūs jie mums yra. Mes tokie nedėkingi, nes dažnai nemokame ištarti nuoširdaus Ačiū, žodis Myliu prarado savo vertę, o kur sąžiningumas ir dorumas kai dirbdama klube Šeštadienio vakarais matau pusnuoges, pergirtusias merginas nepastovinčias ant kojų, kurios visai nepagalvoja ką pagalvotų jų tėvai jas pamatę ir ką papasakotų savo vaikams bei anūkams iš savo jaunystės jų nesugadinant, arba pažiūrint kas vyksta pasaulyję, vagystės, nužudymai, dalykai už kuriuos žmonės nėra baudžiami jeigu turi storas pinigines ir seifus, kaip mes mulkinami per televiziją bei internetą, mums pučiama migla į akis, o kas baisiausia mes aklai ja tikime ir pasakojame tai kitiems. Mes nesigiliname kaip yra iš tiesų nes taip yra tiesiog papraščiau.
Mes įpratę sakyti, kad gyvenimas nesąžiningas, bet tai netiesa. Gyvenimas nuostabus ir jame yra begalybę galimybių, stebuklų, viskas kas vyksta yra nuostabu, tai mes patys - ŽMONĖS griauname visą tai kas gražu: Gamtą, vandenynus, miškus, gyvūnus, aplinkinius, pačius save. Ir kam visa tai? Savo ir kitų malonumui ir pasaulyje yra daugybe dalykų kurių mums nereikia ir kuriuos mes sureikšminame, dalykų be kurių mūsų gyvenimas ir planeta būdų sveikesni ir gražesni.
Dažniau sustokime eidami gatve, neskubėkime gyventi, apsižvalgykime, pastebėkime kitus, tai kas aplinkui, nešvaistykime laiko, nešvaistykime gyvenimo, tausokime mūsų planetą, melskimes, dėkokime, atleiskime ir prašykime atleidimo, šypsokimes tiek sau tiek aplinkiniams, mylėkime save ir tai kas aplink mus, mylėkime viską, gerbkime, džiaukimes mažais dalykais, mokėkime atrasti viskame kuo daugiau gero ir kuo mažiau blogo ir pagaliau DARYKIME, O NE TIK KALBĖKIME, neatidėliokime nes niekas iš mūsų čia esančių nežino kas mūsų laukia rytoj, kada bus mūsų paskutinė diena ir atodūsis, išlipkime iš savo rato ir išdrįskime išeiti iš savo narvo kurį patys užrakinome. Pasaulis toks didelis ir mes jame laukiami, už keturių sienų ribų.
Gero Trečiadienio visiems mielieji.
Patinka man tavo irasai ! :) Nenustok si karta rasyt gerai ?
AtsakytiPanaikintiLabai malonu, aciu, pasistengsiu :)
AtsakytiPanaikinti